Dovanokime sparnuotas dovanas

Gimtadieniai, sukaktuvės, Kalėdos, Naujieji Metai – visa virtinė švenčių užgriuvo mus kartu su pirmosiomis šios žiemos dienomis. Aišku, kad šventės visuomet neatsiejamos nuo dovanų. Mažų ir didelių dėželių blizgiame ar gofruotame popieriuje, perrištų atlasiniais kaspinėliais ar vasarą primenančiais šiaudeliais, o gal besislepiančių šventiniais raštais išmargintame dovanų maišelyje. Gražu ir miela. Bet tik tol, kol įeini į prekybos centrą. Mat vos įėjus supranti, kad prieš šventes mus užvaldanti stichinė nelaimė – masinis dovanų pirkimas – jau prasidėjo. Ar pastebėjote? Jei ir ištaikome laisvesnę akimirką dovanėlėms nupirkti, nuotaiką sugadina tai, kad nieko nespėjame, nerandame, esame priversti stumdytis eilėse, galvoti, ką gi nupirkus… Žodžiu, iš magiško dovanų popieriaus čiužėjimo ir imbierinių sausainių kvapo nuotaikos telieka erzelis ir nuovargis. „Kam apskritai reikalingos tos dovanos“ – pagalvojame. Iš tiesų, dovanojimo tradicijos turi labai gilias šaknis, dovanų svarba minima net seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Gimus Jėzui, Trys Karaliai keliavo pas jį su dovanomis, kad parodytų savo dėmesį ir pagarbą.

Kad dovanos mums reikšmingos, neabejoja ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktorius, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Dovanos yra dėmesio, pripažinimo parodymas, žmogaus, kuriam skiriame dovanėlę, o tuo pačiu, ir savęs sureikšminimo procedūra. Šis procesas – svarbi gyvenimo dalis, nes žmogus yra socialinė būtybė ir jam būtina, kad jį matytų, prisimintų. Ir žinote, manau, kad anksčiau mums pavykdavo geriau. Turiu omeny dovanojimo procesą ir šventės laukimo, pasiruošimo jai išgyvenimus. Tačiau viskas keičiasi. Gyvename tokiu sparčiu tempu, kad dovanų pirkimui tiesiog nelieka laiko. Kitaip tariant, mes nubaudžiame patys save, nes atimame iš savęs džiaugsmą apgalvoti, ką ir kam dovanosime, „išjausti“ kiekvieną šventės artėjimo momentą, ramią ir jaukią dovanėlės įsigijimo ir, be abejo, įteikimo procedūrą. Manau, mažai kas ginčytųsi, kad šiandien dovanų pirkimas tapo alinančia prievole, kuriai turime rasti laiko būdami tarsi voverės rate. Taip jaučiatės ir jūs? Psichologai teigia, kad tai – puikus psichinės sveikatos rodiklis. XXI amžiuje mums apskritai būdinga „lėkti“ per gyvenimą, ypatingai mažai laiko skiriant tiems dalykams, kurie iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbūs ir būtini: fizinei sveikatai, sportui, kultūrinėms programoms, kurios labai svarbios mūsų emocinei būsenai, tuo pačiu ir tiems dalykams, kurie teikia tokį malonumą, kaip dovanojimas.

Sutikite, keista – kai galvojame, atrodo, kad dovanų paieškos ir įteikimas – džiuginantys dalykai, tačiau vos tik pradedame ieškoti laisvo laiko dovanų pirkimui ar vaikščioti po parduotuves, – susierziname. Kodėl taip yra? Tikrai ne todėl, kad nemylime savo artimųjų. Greičiau dėl to, kad apsikrovę darbais ir įsipareigojimais, laisvo laiko mes nebeturime ne tik tam artimiausiam žmogui, bet ir pačiam sau. Mūsų sudirgimas rodo nemeilę ne kitiems, bet pačiam sau. Tai tarsi indikatorius, kaip mes save vertiname. Jeigu nepaliekame laiko sau, kad patirtume gyvenimo džiaugsmą, malonumą, tai rodo, kad mes „viena koja“ jau esame kažkurioje gydymo sįatigoje – širdies ar psichikos ligų. Pastebėta, kad šiais laikais keturiasdešimtmečiai, kurie turėtų būti pačiame jėgų žydėjime, patenka į gydymo įstaigas. Jie išsekina, nualina save ir, dažnas atvejis, nebegali gyventi be stimuliatorių – alkoholio ar narkotikų, o viso to priežastis yra lėkimas. Iš tikrųjų, kai lekiame nežiūrėdami, ar tikrai įstengiame „bėgti‘, prarandame laiko pojūtį. Tuomet nebegalime sustoti net tada, kai privalome, kad ir tai pačiai dovanai nupirkt.

Siūlau dar prieš šias Kalėdas ar bent Naujuosius Metus pasielgti kitaip. Šį vakarą skirkite laiko apmąstyti, ką norite padovanoti kitiems, ko jūsų artimieji tikisi. Nepamirškite ir savęs, – dialogas su savimi, kaip ir su aplinkiniais yra labai svarbus. Leiskite sau pajausti šventę, kuri iš tikrųjų yra ne „po to kai užpildysiu šio mėnesio tabelius, nusiųsiu naujausius duomenis partneriams, susitiksiu su klientais ir atsakysiu į prieš mėnesį atsiųstą elektroninį laišką“, bet jau čia pat. Vos už kelių apsnigtų vakarų. Prisiminkime tuos visai nesenus laikus, kai gyvenimo tempas buvo kiek lėtesnis. Tiek, kad spėtume pasiruošti šventei viduje. Ta šventinė būsena prasidėdavo tikintis kažko geresnio, o ne mechaniškai atliekant procedūrą visiškai nesuteikiant jai reikšmės, daugiau koncentruojantis į tikslą, ką padovanosim. O ką mes galime padovanoti? Daiktai visur vienodi, išrinkti kažką išskirtinio labai sudėtinga, todėl mes stresuojame. O dar dažniau susierziname dėl to, kad ieškome nė nežinodami, ko. Kadangi nebuvo susimąstymo preliudijos, mes nesame tikri, ar perkame tinkamą dovaną, ir tai neteikia džiaugsmo. Sekantis žingsnis, – neigiamas emocijas perduodame žmogui, kuriam teikiame dovaną, – tuo pat metu abejodami, nuvertindami tai, ką teikiame. Taip apkarsta šventė ir mums, ir kitiems. Dėl to šiemet pagalvokime, kad mūsų išjausta, išrinkta dovanėlė, kad ir visai mažutytė yra svarbi tiems, kuriuos mes mylime. Nes juk dovanojimo procesas prasideda tuomet, kai imame galvoti, ką ir kam dovanosime. O argi nemalonu žinoti, kad kažkas apie tave galvojo ilgai ilgai prieš įteikdamas dovaną? Nereikia nuvertinti nei savęs, nei dovanos. Džiaukimės, jei turime ką duoti kitiems. Ir net nebūtinai kalbu apie materialius dalykus. Jei sugebame duoti, suteikti kitam teigiamų emocijų, esame dvasiškai turtingi. O pojūtis, kad turi ką duoti „iš vidaus“, tau pačiam suteikia sparnus. Tad to ir linkime šioms šventėms – kad jūsų dovanos būtų sparnuotos.

informacijos šaltinis: www.psychotherapy.lt

Malonus Jūsų gvenimas su Rengvita taps dar malonesniu…

Kad niekas nepavogtų švenči

Gatvėse pradėjus karaliauti kalendorinei žiemai, į mūsų gyvenimą jau ima skverbtis didžiųjų žiemos švenčių nuojauta. Su kiekvienu kalendoriaus lapu pyragų, kalėdinių nuolaidų, snaigiuotų atvirukų, vakarėlių ir palinkėjimų kupinos dienos artėja. Kutendamos mūsų šalančias nosis savo baltas pūkeliais, šventės daugeliui kelia ne širdies smagumą, bet didžiulį galvos skausmą – kada ir kur rasti tinkamas draugams bei giminėms dovanas. Pachhhhhh!!! Štai ir subliuško švenčių stebuklas, teliko pareiga – nepamiršti sutaupyti, laiku supirkti, tinkamai pasirinkti, ir, žinoma, įduoti. Pripažinkime, kad artėjant Kalėdoms dažniau mąstome ne apie nuveiktus gerus darbus ar šiltą bendravimą su artimaisiais. Kažkurią akimirką šių gražių minčių vietą užima mintys apie daiktus. „Reikia nupirkt. Būtinai reikia. Ir sūnėnui irgi (ir kuo gi jis vardu?..). Tik neaišku, ką ir kada.“

Ko gero, visi kartais jaučiame, kad ir šiais metais buvo per mažai bendrauta su artimaisiais. Laviruodami tarp perkrautos dienotvarkės ir žmonos/vyro/vaikų/šuns/šefo poreikių ir vėl neradome laiko seniai matytiems draugams, o pas senolius į kaimą pavyko sulakstyti tik pusdieniui. „O dar tos šventės…et, gal jiems nusiųsiu ką nors paštu. Tik nežinau, ką ir kada, bet juk reikia.“

Didžiausios dovanos  – nuoširdaus mūsų dėmesio ne tik, kai kalendorius raudonuoja dėl viso pasaulio švenčiamų dienų, bendražmogiško bendravimo pripildytų akimirkų, gebėjimo išgirsti šalia esančio svajonę, dažniausiai negauna niekas. Išsibarstę rutinoje ir paskendę svarbesniuose reikaluose nuo visų, kas to dėmesio norėtų, atsitveriame blizgančiais popierėliais, margintomis dovanų dėžėmis ar čekiais. „Dieve, nu ką aš dabar žinau, ko tas Petras norėtų, paimsiu brangią peleninę. Mmm, o gal jis metė rūkyti? Tiek to, peleninė tiks“.

Tas tradicinis klausimas „ką tau padovanoti“ – asmeniškai mane žudo ir nuvilia. Tarsi bandytų sužinoti, koks daiktas leistų atsižymėti tinkamai besielgiančių žmonių sąraše, ir atsikratyti pareigos dalyvauti šventėje. Jau nekalbant apie tai, kad anksčiau žmonės šventę mokėjo ne tik švęsti, bet ir ją kurti. Tikrą. Kvepiančią mišku ir gerumu. O gal sniegu ir artumo pojūčiu. Yra manančių, kad brangesnės dovanos teikia jas gaunančiam daugiau pasitenkinimo. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna primena, kad iš tiesų didžiausią įspūdį palieka dovanos, sužadinančios prisiminimus. Paprastai nedidelės, kartais – padarytos savo rankomis, visada labai asmeniškos ir jaukios. Bėgantys metai priverčia pripažinti, kad pačius gražiausius dalykus patyrėme anksčiau, nei gavome geresnį darbą ir didesnį atlygį. Būkite tikri, – dovana, kaip ir šventė, bus geriausia pasaulyje, jei kitas pajus jūsų nuoširdų dėmesį, šilumą, meilę.

Psichologine prasme, pinigai įgijo savo galią dėl to, kad tam tikra prasme, žmonių šioje žemėje, pasidarė per daug. Pinigais mes atsiribojame, gauname galimybę nebendrauti. Jie – tarsi tarpininkas, išstumiantis betarpišką žmonių bendravimą. Anksčiau klestėję mainai skatino gyvą bendravimą. Mielus, artimus santykius išstūmė pinigai ir perkrauti vaišių stalai.

Kas gi nutiko mūsų šventėms? Jų nepavogė joks piktas pasakų herojus. Tam tikra prasme, atiduodame jas patys. Šventės didelės šeimos būryje? Retenybė. Anksčiau virpulį keldavę švenčių ritualai? Atgyvena. Kam pusdienį kartu kepti pyragus ar daryti kūčiukus, kai prekybos centruose jų galima tiesiog nusipirkti? Kam drožinėti vaikui lesyklėlę, kai ją galima tiesiog nupirkti? Štai tik tikro švenčių skonio nenupirksi. Todėl, nors galimybių turime daugiau, šventės virto įsipareigojimų krūva, stabdžiu lekiančiame gyvenime. Nemokame sukurti šventės patys, neišmokome to ir savo vaikų. Pasekmės? Ne tik mes patys, bet ir mažieji bendrauja vis mažiau. Padaugėjo nepasitikinčių savimi arba įžūlumu savo kompleksus maskuojančių vaikų. Kam eiti pas draugą į svečius, kai gali „susiesemesinti“, „pasiskaipinti“ ar „pačatinti“? Net ir šventinio gėrimo taurę su artimaisiais, kai kas išsigudrino kilnoti prie kompiuterio prijungę kamerą.

Aišku, šventė lieka šventėmis. Kiek bepostringautume apie vadinamąjį idealųjį variantą, jos ir šiemet užgrius uraganu, privers muistytis, o gal net šypsotis. Ir nors vienas lauke – ne karys, pamąstyti verta. O kas, jei jūsų šventė šiemet nevirs valgymo ir gėrimo varžybomis? Kas, jei skirsite laiko tiems, kas jo tikrai verti. Neprisidengę parduotuvinėmis dovanomis, neliksime nuogi. Tiesiog reikės kiek pasukti galvą ir pasirausti atmintyje, nagi, kas nudžiugindavo mamą, tėtį, sutuoktinį, draugą?

Nors iki švenčių dar yra ritinėlis laiko, noriu palinkėti. Kalėdų vakarą ir Naujųjų Metų dieną pamirškite įsijungti televizorių. Linkiu pabūti tarp pačių mylimiausių ir pajusti, kiek daug vieni kitiems jūs reiškiate. Gyvenime taip nutinka, kad brangūs mums žmonės vienas po kito pasitraukia, tuomet imame apgailestauti, kad per mažai buvome kartu. Ne dėl to, kad kažko nepadovanojome, bet dėl nepasakytų žodžių, neparodytų jausmų. Tad tegul prisiminimai, pokalbiai leis pasijusti dar artimesniems, o vėliau – prisiminti šias šventes, kaip labai labai kitokias – tikras.

informacijos šaltinis: www.psychotherapy.lt

Malonus Jūsų gvenimas su Rengvita taps dar malonesniu…